Metų pabaiga visuomet verčia atsigręžti atgal, stabtelti ties atradimais ir praradimais. Praradimai visuomet vers sustoti ir mintyse prisiminti išėjusius, pačius artimiausius ir tuos, su kuriais būta, bendrauta ne kasdien, bet ganėtinai dažnai, kurių bendravimas visuomet palikdavo kažką gražaus ir šviesaus, kurių labai trūksta mūsų kasdienybėje. Pirmiausia prisimenu savo mamą, kurios rankdarbiai ne kartą yra puošę ir Molėtų bibliotekų erdves, prisimenu jos, o kartu ir mano, kraštietę Dalią Trumpickienę, aktyvią moterį, prisimenu literatę, vertėją ir tautodailininkę Laimą Pacevičienę, žuvusį jaunuolį Nikitą, buvusią Molėtų krašto muziejaus etnografę Nijolę Aleinikovienę, kurios darbus dabar tenka tęsti man, prisimenu kurčnebylį medžio drožėją, ypatingą žmogų Stanislovą Karanauską... Visi jie paliko tam tikrą pėdsaką ne tik mano, bet ir kitų, juos pažinojusiųjų, gyvenimuose.

Kaip žmonės džiaugiasi, kuo gyvena - galima suprasti iš jų feisbukų. Neabejoju, kad ir „Turgaus dieną Molėtuose..." – Paveldo dienų renginys - pabuvojo ne vieno jų, dalyvavusiųjų ar šiaip, ėjusiųjų prošal, akiratyje. Tame renginyje nuskambėjusi mintis apie audeklo ir žmogaus ryšį, apie praeitį ir dabartį, apie tai, kas mus jungia ir skiria, neabejotinai, lieka aktuali net ir tuomet, kai norisi stabtelti ties atradimais ir praradimais, kai norisi būti tyloje, arba džiaugsme...

TURGAUS DIENĄ MOLĖTUOSE...

Kur gi, jei ne turguje, žmonės susitikdavo iš aplinkui, aptardavo reikalus, pasižmonėdavo. Jei nepavykdavo visko parduoti, keliaudavo į kitą turgų, taip ir sukosi visos savaitės ratas. Pirmadienį – Alantoje, antradienį – Molėtuose, ketvirtadienį – Utenoje... Ir nors prieškario turgus vyko priešais „raudonus mūrus", arba žydų prekybos namus, apie tai galėjo liudyti tik senosios nuotraukos, eksponuotos savivaldybės aikštėje, nes pagrindinė renginio vieta vyko savivaldybės aikštėje, o improvizacinis turgus – prie „Lelijos" kiemelio, kur veikė ir drabužių atiduotuvė.
Paveldo dienos renginį, pasveikinusi visus susirinkusiuosius su švente, atidarė rajono vicemerė Vaida Saugūnienė, o turgaus „direktoriaus" funkcija buvo patikėta seniai Molėtų bibliotekoje gyvenančiai Molinukei, gerai įvaldžiusiai špilpynę, kuri jos garsu ir paskelbė, kad turgus jau atidarytas. Juk seniau taip ir vykdavo turgūs: nuo švilpuko iki švilpuko.

Tačiau ne tik turguose susitikdavo aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir kermošiuje, dažnai žmonėse reiškusį tą patį supratimą, kaip ir atlaidai, nes Bažnyčiose, kai tik vykdavo kurio tai šventojo atlaidai, šventoriuose ar prie bažnyčių vartų būdavo ir spalvingų kermošinių saldainių, šventųjų abrozdėlių, rožančių, maldaknygių. Apie atlaidų prasmę, apie Bažnyčios šventę, dažniausiai siejamą su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimu, kalbėjo Molėtų krašto garbės pilietis, kun. Klebonas, Molėtų dekanato dekanas, monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, grožėdamasis savivaldybės aikštėje eksponuota senųjų dailiųjų amatų paroda, kuri monsinjorui priminė jo mamą, mokėjusią austi.

Senųjų dailiųjų amatų parodoje buvo eksponuota 33 kūrėjų audiniai ir siuvinėjimai, iš kurių seniausios buvo 120 metų ir daugiau Veronikos Galvelienės iš Nevierių k., Kamajų valsčiaus Rokiškio r. austos drobės bei Tatoriškio dvarelio (Rokiškio r.) panytės Elvyros Jukumaitės megzta lovatiesė ir nerta rankinė, siuvinėta karoliukais bei XIX rankšluosčiai, austi Latvijoje. Taip pat 10 dabartinių tautodailininkų darbai, neskaičiuojant dalyvavusiųjų improvizaciniame turguje.

Parodą stebėjo ir analizavo dvi profesionalios dailininkės–tekstilininkės: Vitalija Lamauskaitė-Miškinienė ir Raselė Leonavičiūtė. Kadangi R. Leonavičiūtė dirba Molėtų menų mokykloje, tai ji buvo paruošusi pasakojimą daugiau skirtą vaikams, bet jis nemažiau buvo įdomus visiems - apie audeklo, kaip žmogaus gyvenimo įvaizdį...
Paveldo dienos dar vienu akcentu buvo žinomiausias Molėtų krašto ubagas, kurį žinojo ir matė visų aplinkinių kraštų gyventojai, ir kurį įamžino fotomenininkai broliai Černiauskai – Pranas Kontrimas iš Bastūnų kaimo. Steponas Antanavičius, dirbdamas Molėtų krašto muziejuje, turėjo mintį, jog Molėtams reiktų paminklo ubagui, Todėl keramikė Erika Andrukonienė, taip pat besidarbuojanti Molėtų krašto muziejuje, sukūrė stilizuotą „ubago kepurę", kuri galėtų pasitarnauti gatvės muzikantams ir galbūt galėtų atsirasti kokioje tai miesto erdvėje...
Laikai keičiasi, bet sugrįžti į juos visuomet padeda literatūra. Todėl ir vyko literatūriniai skaitymai – kaip gyvieji ir tuo pačiu amžinieji paminklai kūrusiems, gyvenusiems ir išėjusiems į „debesų pievas" mūsų kraštiečiams. Ištrauką iš Kazio Umbraso apysakos „Kairionys" skaitė Vladimiras Suchodumcevas, iš Vladislovo Telksnio knygos „Nuo Kėgžlio iki Aluntos" – Antanas Rimvydas Kalvelis, iš Juozo Baltušio knygos „Su kuo valgyta druska" – Molinukė-Janina Vyšniauskienė, iš Alvydo Šlepiko knygos „Lietaus dievas ir kiti" – Valentinas Stundys.
Renginio metu koncertavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos Molėtų skyriaus kapela, vadovaujama Prano Minkštimo ir kapelos muzikantai: Genovaitė Šlepikienė, Genė Žygelienė, Oskaras Vaškevičius, Kazimieras Masalis.

Alvydo Balandos nuotraukose – Paveldo dienos renginio akimirkos