Manyčiau, toks buvo Vladas Skrebiškis. Birželio 7d. sukanka 85 – osios jo gimimo metinės, kurias mini Molėtų krašto literatai, Toliejų biblioteka... Gražu, kad lrytas.lt „Savaitės kalendoriuje" greta poetės D. Jazukevičiūtės gimimo dienos bei greta mirimo dienos iškilių asmenybių P. Vaičiūno ir V. Mykolaičio - Putino - pamini ir poetą Vladą Skrebiškį, kuriam tądien sukanka 85 – osios gimimo metinės. Net mes, kraštiečiai, tenkinamės labiau objektyvesniu užvardijimu – literatas... Tačiau, jei būtų spėta pasirūpinti laiku ne tik Vlado kūryba, bet ir jo gyvenimu bei sukauptu kultūriniu paveldu, neabejoju, kad būtume turėję dar vieną didį poetą.

Iš antrojo Molėtų literatų kūrybos leidinio „Akimirkos" (1999)

Nenoriu likimo aš

kankiniu tapti,

verkšlenti paguodos

ir lenktis žemai:

žmogus, jo likimas

ir siekių didybė

prabyla be žodžių

širdim ir darbais.

Šiandien lieka tenkintis kukliu, bet taikliu jį dar menančių žmonių įvardijimu: Čiulėnų krašto šviesuolis, buvęs mokytojas, literatas, kultūrininkas, kraštotyrininkas. Net Utenos krašto enciklopedija, nežinia, ar turinti omeny tą patį asmenį, ar kitą, bet, atmetus netikslius gimimo metus, aprašas atitinka šį Vladą Skrebiškį: „Baigė VPI. Paskelbė eilėraščius periodikoje, rinkinyje „Akimirkos" ( 1993).

Visagalis internetas pasufleruoja, kad po Vlado Skrebiškio antrininką gyvena Kaune ir Kupiškyje, deja, jie ne literatai...

Ir vieninteliu nesenu liudijimu apie šį žmogų lieka 2010 metais spausdintas Nijolės Marcinkevičienės straipsnis „Kūčių užeiviai" „Šiaurės Atėnuose", kaip kraštotyrininkas Vladas Skrebiškis Čiulėnuose užrašė, kad senoliai vaikams sakydavę , jog Kūčių naktį raganos prausias pirty, ten rasdavo jų paliktų pėdsakų...

Šiandien, minėdami Vlado Skrebiškio sukaktį, bandome prisiminti jo gyvenimo pėdsakus, užbarstytus laiko dulkėmis ir vienišo žmogaus kantrybe, skatinusia didžiuliam susikaupimui ir kruopštumui jo pasirinktiems prioritetams: literatūrai ir kraštotyrai.

Vienišas

( Iš antrojo Molėtų literatų kūrybos leidinio „Akimirkos")

Atsiskyrėlio celėj.

Vienas.

Užmūrytas.

Siela laisvėje –

Aru skrajoja.

Vienas, bet laimingas:

Atskirtas nuo blogio.

Siaubo slibinas nebaisus -

Gaila tik jį maitinančiųjų...

Pamenu, kai Vladas Skrebiškis ateidavo į rajono laikraščio redakciją, nešinas pluošteliu savos kūrybos eilėraščių ar siūlydamas kokią kraštotyrinę idėją. Visada buvo tiesus ir atviras aplinkai, bet kuklus savo darbams ir jų vertinimui, šviesuolis kaimo mokytojas. Su metais, to mielo žmogaus likdavo vis mažiau, o ir kalbėdavo vis tyliau – beveik pašnibždomis...

Užmarštis

(Iš antrojo Molėtų literatų kūrybos leidinio „Akimirkos")

Kuomet sustingusi mintis

įklimpsta į rudens purvyną,

nebejauti to šiugždesio ir vėjo šuorų –

viskas tarsi maro išklotam smiltyne.

Nes rudeninio vėjo įsiūbuota širdis

lyg varpas skamba vienišumo giesme –

be meilės, be širdgėlos.

Prisiminkime šį vienišą gyvenimo užeivį su pagarba jo darbams ir siekiams...