Molėtai – nėra dailininkų kraštas, ne taip, kaip literatūros, teatro, kino, muzikos, politikos ar medicinos sferose, kai šiandien turime klasikais vadinamus Marių Ivaškevičių, Alvydą Šlepiką, Rolandą Kazlą, Reginą Šilinskaitę, Vaidą Genytę ...

Gal dailininkams sutrukdė perdėm gražus Molėtų kraštas? Tačiau vieną, bemaž tris dešimtmečius tituluojamą rajono klasiku, vis dėl to turėjome. Tai tapytojas Vaclovas Vilūnas. Gimęs jis gretimame Ukmergės rajone 1931 metų rugsėjo 19 dieną Pašiaudinės kaime, netoli Želvos. Darbiniai reikalai jį daugiau nei prieš šešiasdešimt metų atginė į Molėtų kraštą, į Balninkus, paskui ir į Molėtus. Visą gyvenimą draugavęs su daina, muzika ir giesme, gyvenimo tėkmėje jis išsigrynino, kas jam yra svarbiausia, kas teikia didžiausią dvasinę naudą. Ir tai buvo tapyba. Nėra kito tokio menininko, kurio kūrybiniame palikime būtų tiek daug Molėtų miesto, jo apylinkių, kaimų peizažų. Prieš dvidešimt metų, kai Molėtų krašto muziejuje vyko personalinė jo kūrybos paroda, yra sakęs, kad esąs senamadiškas, nes tapąs peizažus, bet, manau, kaip tik tai ir buvo jo stiprioji tapybinė pusė, atnešusi ne vieną įvertinimą rajono dailės ir fotografijos premijos parodose, kuriose jis mėgo dalyvauti. Net penketą metų, nuo 2011-ųjų iki 2016-ųjų, praleisdamas tik 2013-uosius, jis buvo pelnęs nominacijas, kuriose buvo pripažįstamas jo tapybos išskirtinumas, tapant Molėtų gamtos peizažus, įvertinama jo ištikimybė menui ir Molėtams.
Jis buvo savotiškas tarpininkas, jungiančioji grandis rajono tautodailininkus su profesionalais, o dailininkė Aistė Gabrielė Černiūtė, organizuodama plenerus „Molėtai įkvepia dailininkus" ir būdama jų kuratore, Vaclovą visada kviesdavosi į saviškių, profesionalų gretas, tuo pradžiugindama patį dailininką, pakylėdama jo kūrybą smarkiai aukštėliau, kas jau išeina už tautodailės ribų, o eiliniam molėtiškiui, atpažįstančiam vietovę, tai irgi būdavo kaip abipusė dovana - ir dailininkui, ir žiūrovui.
Nebuvau girdėjusi, kad dailininkas būtų kam nors pardavęs savo darbus. Jis juos dovanodavo, bet saikingai. Tik tiems, kas, jo nuomone, būdavo to verti...
Molėtų krašto muziejuje paroda - skirta tapytojui Vaclovui Vilūnui atminti, surengta pirmųjų jo mirties metinių proga, sumanyta privačios iniciatyvos. Vaclovas atsirinkdavo žmones, su kuriais jam norėjosi bendrauti, kurie būdavo artimesni jo kūrybinei sielai ir pokalbiams. Alvydas Balanda ir aš - buvome tie, su kuriais jis bendravo iki tol, kol galėjo vaikščioti po Molėtus... Kartais ir paskambindavo.
Kiek pamenu, dailės ir fotografijos premijos parodų ar plenerų plakatams būdavo imami Vaclovo kūriniai. Šįkart pasirinkome fotomenininko Jono Danausko nuotrauką, užfiksavusią tapytoją prie trečiosios personalinės parodos „Molėtų spalvos" miesto kultūros namuose, 1987-aisiais. Spalvos ir stiprus potėpis – išskirtinis Vaclovo Vilūno tapybos braižas, kurio nesupainiosi su jokiu kitu. Jis buvo darbštus menininkas, palikęs ne tik paveikslų, etiudų, bet ir paskutinį, pradėtą, bet nebaigtą darbą. Vilūnų šeima, Vaclovas ir Danutė, praradę sūnų Gintarą, turėjusį tėvo akies ir rankos miklumą šaržuose, kituose dailės bandymuose, dar turi jauniausiojo Vaclovo brolio Jono anūkę, jo dukros Eglės dukrą, turinčią pomėgį menui, bet ji nedrįsusi užbaigti dėdės paskutiniojo paveikslo. Trylikos metų mergaitė Indrė Imbrasaitė, dailės mokosi privačiai, todėl, žiūrėdama į dėdės paveikslo kontūrus, nutapė „Metų laikus" .
Kiekviena pradžia turi savo pabaigą, o kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Ši paroda – viso gyvenimo paroda, bet tikrai ne visa, nes tiek darbų, kiek jų yra sukūręs Vaclovas Vilūnas, netilptų ir šioje didžiulėje ekspozicijų salėje. Nuo autoportreto jaunystėje, gamtos peizažų su senais medžiais prie Siesarties, Molėtų vaizdų su senais namais ir bažnyčia, iki gėlių ir arklių...
Ne veltui monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, aukojęs Šv. Mišias, darbštumą prilygino tikinčiojo švytėjimui. Ko jau ko, bet darbštumo tapyboje Vaclovui tikrai netrūko.

Parodą dar galima aplankyti iki rugsėjo 8 d.

Alvydo Balandos nuotraukose – parodos atidarymo akimirkos