Legendinis aktorius plojo Molėtų jaunimui

2022-ųjų birželio 10-oji Molėtų kultūros padangėje turėtų būti įsimintina diena, nes tądien, po daugybės dešimtmečių, viešėjo kino ir teatro aktorius, diplomatas, fotografas ir knygų autorius Juozas Budraitis, kurio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės" jau kurį laiką eksponuojama Molėtų viešosios bibliotekos „Laiptinės galerijoje" ir konferencijų salėje. Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas, kaip ir buvo žadėjęs per bibliotekos 85-ečio konferenciją, pasirūpino, kad ir paroda, ir jos autorius atvyktų į biblioteką. Tuo džiaugėsi visi, kam tik nusišypsojo galimybė ateiti į šį renginį. Juozapas Blažiūnąs, pasigavęs bibliotekos direktorės Nijolės Stančikienės svečių pristatymo žodžius, klausė J. Budraičio, kas gi šis esąs: daugiau fotografas ar daugiau aktorius. O šis, pajuokaudamas atsakė, esąs „žmogas"... Tačiau tai leido Juozui Budraičiui pralėkti savais gyvenimo vingiais, o mums klausyti ištempus ausis žmogaus-legendos pasakojimo. „Žemaičiai „išsimislija" visko." – sakė svečias, prisimindamas ir knygų skaitymą, ir kitus pomėgius. „Aš pats nežinau, ko aš noriu...." – sakė jis, baigdamas mintį tuo, kad toks būdas jam padeda ir senatvėje. Vaikystėje jis norėjęs būti chirurgu, turėjęs daugybę knygų, išstudijavęs žmogaus anatomiją ir ligas, kol tas „žinojimas" nepradėjęs kenkti jam pačiam. Juk kai žinai priežastį ir simptomus – labai lengva prisitaikyti ligas ir sau. Galiausiai, kai mama visas knygas nuo jo paslėpė, baigėsi ir visos ligos... Tokiam susidomėjimui, kaip, beje, ir fotografijai, matyt, bus padariusi tam tikrą įtaką pati aplinka, kurioje augo būsimasis aktorius – Švėkšnos miestelis. Ten veikė Aklųjų mokymo kombinatas, buvo ir psichiatrinė ligoninė. Ryškūs skirtumai tarp nematomo ir matomo išmokė būti stebėtoju ir patį Juozą Budraitį. Renginio metu jis ne kartą minėjo žodžių junginį, apibūdinantį neregio ir jo draugystę, bet šiandien tapusiu metafora, kalbant ir apie jo fotografijas – lytėjimo atmintis. Juk žiūrint į „Sienos ir žmonės" fotografijas tarsi juntama autoriaus žvilgsnio atmintis...
Archyvo darbuotoja Liepa Vareikaitė, kalbėdama apie šią parodą, taip pat išryškino priešpriešą tarp aktorystės talento ir fotoobjektyvo palankumo, akivaizdžiai matomą kontrastą tarp aktoriaus, kurį visi stebi ir fotografo, kuris stebi... Ir ta stebimo ir stebėtojo pozicija nuolat konkuruoja.

Juozas Budraitis prisiminė, kaip lankydavosi Švėkšnos miestelio fotografo Perešo laboratorijoje, kur jam patikėdavo jau po viso nuotraukų darymo proceso, tik pačią pabaigą - plauti vandeniu nuo chemijos. Jis stebėdavo tas nuotraukas ir jam jos pasirodė visos vienodos: vestuvės, krikštynos, laidotuvės – tik skirtingais veidais. Sako, pradėjęs sakyti, kas nepatinka, o fotografas ir pasakęs, kad jei nepatinka – galįs išeiti.. Ir jis išėjo .
Grįžęs iš kariuomenės, galvojo, ką veikti, kur stoti. Medicinos žinios jau buvo primirštos, o vaikinams po kariuomenės buvo galima mokytis universitete, nelaikant stojamųjų egzaminų, tai ir pasirinko Teisės studijas Vilniaus universitete. Jam patiko studijuoti, ypač kriminalistika. O pabaigus studijas netgi bandė atrodyti tokiu sekliu, kokie buvo knygose ir filmuose, kol kolegos nepradėjo sakyti pastabų, kad jį patį su tokia apranga reiktų sekti... Ir tai buvo pirmoji užuomina, atvedusi į kino ir teatro pasaulį. Kadangi jis nebuvo baigęs teatrinių mokslų, tai teatras jam nebuvo prie širdies, kur reikia stiprios artikuliacijos įgūdžių, o kinas – kas kita. „Kinas - atitiko mano chrakterį" – sakė aktorius,, suvaidinęs arti 100 vaidmenų. Nepaisant to, kad teatras jam nebuvo toks artimas, Kauno dramos teatre, režisuojant Jonui Vaitkui, jo repertuare būta ryškių vaidmenų: Ričardas II, Šarūnas, Solnesas, Kaligula...
Atsakydamas Linui V. Medeliui į klausimą apie teatro ir kino skirtumus, aktorius sakė, kad teatro specifika yra kitokia, ten vaidmens sukūrimas yra persikūnijimas, t. y. personažas, o ne aš, o kinas – savęs eksponavimas. Aš vaidinu save...
Kai Jolanta Liubeckaitė pasidomėjo apie pačiam aktoriui įsimintiniausią parodą, atsakymas buvo greitas: „Kolegų portretai". Mat anuomet, būdavo filmuojama ilgai, 8 val per parą, ieškant tinkamo oro ar vaizdo ir todėl atsirasdavo daug laisvo laiko, kurį aktorius išnaudodavo savo pomėgiams. Nepaisant to, kad aktoriai – drąsūs žmonės, Juozas Budraitis prisipažino: „negaliu prieiti prie nepažįstamo žmogaus" Todėl jam talkina „įdomus" fotoaparatas, kurio paprastas žmogus gali nė nepastebėti, kaip kad ir šiuokart, renginio metu'
Nijolė Kimbartienė džiaugėsi galimybe susitikti su gyva legenda, ne tik aktoriumi, bet ir diplomatu, buvusiu kultūros atašė Rusijoje, todėl ir klausimas buvo apie kolegas, ar tarp jų būta draugysčių. Aktorius atsakė diplomatiškai, kad nemėgęs tų, kurie jam mėgdavę patarinėti...
Na, o man nepavyko aktoriaus Juozo Budraičio priskirti prie „rubežiaus molėtiškių", klausiant, ar dažnai apsilanko sodyboje. „Aš – kelmiškis, o sodyba mano sūnaus Martyno..." „...nuo Alantos lig Utenos..." - atsiliepė renginyje dalyvavęs ir Martynas Budraitis, Nacionalinio dramos teatro direktorius.
Kad renginyje dalyvavo kultūrai ir menui neabejingi žmonės, rodo ir tai, jog Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Gintautas Matkevičius sveikino ir dėkojo aktoriui už atvykimą bei pasakotas istorijas, kaip ir tai, kad nebuvo jokių provokuojančių klausimų apie politiką ar prieš du dešimtmečius gautą apdovanojimą - draugystės ordiną iš Vladimiro Putino...
Diplomatas pasielgė labai diplomatiškai, kai visi nustojo jam ploti, jis padėkojo Molėtų jaunimui, kad domisi menu ir kultūra, ir pradėjo ploti pats...

Alvydo Balandos nuotraukos