Gaila ne P. Cvirkos, o politizuotos kultūros ir paveldosaugos...

iliustracijaPetro Cvirkos griovimo vajus, paskatino pamąstyti apie žmogiškumą ir lietuvio tapatybę. Žodį paminklas, praleidau sąmoningai... Sunku būti jaunam (atsiprašau, Janis Miurdalis čia niekuo dėtas), o dar sunkiau būti jaunai valstybei, vis ieškančiai į ką nors įsikabinti, kad būtų pačiai tvirčiau... Tiesą sakant, valstybė – tik rėmai, o visuma – piliečiai, kurie, vaizdžiai pasakius, yra lietuviškas landšaftas su natūraliais ir suprojektuotais želdynais. Aišku, kad tų, natūralių, pervažiavus per visą Lietuvą, rastum kur kas daugiau, nei dirbtinių. Tačiau, kai esi dirbtinis, tai vis atsiranda noras kąm nors ir ką nors atnaujinti ar atsinaujinti... Tai irgi tampa natūralumu.
Žmonėms įprasta pagerbti save ir savo artimą per sukaktis ir jubiliejus, ir nesvarbu, ar tas gerbiamas ir gerbtinas yra gimęs, ar miręs. Tad nieko naujo nenutiko ir su Petro Cvirkos 110-osiomis gimimo metinėmis – natūralu, kad visas dėmesys prieš pora metų teko jam – vaikų ir suaugusiųjų mėgtam rašytojui, pirmajam parašiusiam satyrinį romaną „Frank Kruk", bet buvusiam komunistų partijos veikėjui, arba, kaip šiandien įprasta sakyti, koloborantui. Jis kaltinamas Lietuvos pardavimu, kaip ir Salomėja Nėris, kaip ir kiti, važiavę į Maskvą parvežti tarybinės saulės. Na, nebūtų jie, turbūt būtų radęsi kiti... Tik kad ne visi turėjo tokią galimybę. Ir kas žino, kokia ta saulė būtų buvusi, jei kitų būtų vežta nuo Vokietijos... Šiandien daug daugiau parduodančių Lietuvą... Laimei, paminklai jiems dar nepastatyti...
Paminklas P. Cvirkai Lietuvos sostinėje irgi buvo sumanytas jau po rašytojo mirties, penkiasdešimtųjų gimimo metinių proga, įkurdintas P.Cvirkos vardu pavadintoje aikštėje, kurią suprojektavo architektas Vladislovas Mikučianis, o paminklą sukūrė - dailininkas architektas Ignas Laurušas. Kavinės „Rūta", „Literatų svetainė", restoranas „Palanga" – taip pat priklauso I. Laurušo autorystei. Šiandien madinga nugriauti senus pastatus, o jų vietoje įterpti architektūros naujadarus, svetimkūnius tose erdvėse. Juk mes taip įsivaizduojame modernumą, atsisakydami vietos dvasios, plika akimi šlifuodami statinių blizgesį ir taip zulindami erdvę, bandome ją prisijaukinti naujai. Blogiausia, kad ir prisijaukiname... Nes po mūsų – nebelieka mūsų...
Jei paminklų Petrui Cvirkai yra vos keli, tai gatves turi kone kiekvienas miestas Lietuvoje. Molėtai taip pat. Tik ta gatvelė, prasidedanti nuo Swed banko ir pasibaigianti ties savivaldybės rūmais, ko gero, bus pati trumpiausia P. Cvirkos gatvė Lietuvoje, ir gatvė Molėtuose. Todėl ir paklausiau jau kelis dešimtmečius šioje gatvėje gyvenančią .tarybos narę, gydytoją V. Valasenkienę, ar nesijaučianti kaip nors keistai, gyvenanti „tokioje" gatvėje. Užklupta netikėtai tokio klausimo, gydytoja, kiek pamąsčiusi, atsakė, kad gyveno anksčiau ir džiaugėsi, nė nesusimąstydama, kokioje ji gatvėje gyvena. Šiandien gi, anot jos, garsiai pasakius Petro Cvirkos vardą, kad ir gatvės pavadinime, kažkas „kepšteli", bet jai tai netrukdo. Juk, pasak moters, su jo kūryba viskas gerai, tik kai kuriems kliūva jo, kaip politiko, vaidmuo. Neturinti ji ir konkrečios nuomonės dėl paminklo griovimo Vilniuje ar Kaune, nors pati yra kaunietė... Neseniai, sako, buvusi Grūto parke, pasitaikiusi tokia įdomi gidė, kad, vargu, ar kur kitur galima tiek vaizdžiai sužinoti apie sovietmetį, bet gi ir Grūto parkas daug kam neįtinka ir nepatinka... Anot rajono politikės, gal reikėtų jaunimo paklaust, ar jiems tinka tokie paminklai ir gatvės, nes mes gyvenome sovietiniu laikotarpiu ir kitokio gyvenimo nežinojome... Tačiau nuo jaunimo ir prasidėjo visas ši „kipišas". Vasarą Rašytojų sąjungoje vyko pokalbis „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?", kur tik viena Paulė .Kuzmickienė, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė, pasisakė už paminklo nukėlimą, argumentuodama, kad „iniciatyva nukelti paminklą kilo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams, kurie savivaldybės Atminties kultūros darbo grupei iškėlė klausimą, kodėl sostinėje vis dar stovi paminklai ir ženklai „politiniams veikėjams, kurie išdavė Lietuvą" – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai." Kaip teisingai sakė kita Molėtų rajono savivaldybės tarybos narė Aurelija Lukošienė, – nuversim P. Cvirką, ateis eilė ir S. Nėriai. „Na jau ne, man netrukdo Petro Cvirkos gatvė, jei ką reikėtų keisti, tai Melioratorių ir Mechanizatorių gatves Molėtuose". Jai paantrino ir kita kolegė, tarybos narė Vida Valasenkienė, sakydama, kad kur kas didesnė gėda būna, kai žmogus išgirsta, kad jo bičiulis gyvena Melioratorių ar Mechanizatorių gatvėje, tad jei kartais iškiltų gatvės keitimo klausimas, taryboje balsuotų už šių gatvių pakeitimą. Kitas mūsų kraštietis, Utenos rajono tarybos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Vytautas Kaziela, sakė, neverksiantis, nei dėl profsąjungų rūmų, nei dėl P. Cvirkos paminklo ar gatvės, nei dėl L. Giros ar kurios kitos gatvės. Tačiau blogiausia, anot jo, kad suplakami du dalykai, kurių nereikia suplakti, nes jie nesuplakami – kūryba ir žmogus. „Taip, P. Cvirka yra parašęs gerų dalykų, bet paminklo koloborantui gal ir nereiktų" – sakė jis. Tačiau paklaustas, ar dabar bereikia kelti tokius klausimus, rašytojas, poetas, žurnalistas ir politikas atsakė, kad gal ir nereikią judint, nes po Nepriklausomybės atstatymo reikėjo priimti vieną, visiems vienodai galiojantį įstatymą, bet to padaryta nebuvo. „Esu susiformavęs žmogus" – sakė V. Kaziela, - pridurdamas, kad jam jau jokios įtakos nebegali padaryti sovietinis paveldas, bet yra žmonių, kuriems tie dalykai skauda. „Kiekvienas už savo klaidas anksčiau ar vėliau – susimoka", – sakė jis. Ir, kaip ir dera, to paties brolių ir sesių rato atstovui, jis negalėjo nepridurti, jog neduok Die, jei kam nors šautų į galvą pradėti deginti S, Nėries ar P. Cvirkos knygas, jis nedvejodamas pultų prieštarauti tokiam reiškiniui, o kai dėl paminklų ir gatvių, tai kraštiečio nuomone, geriau apsidairyti aplink savo šviesuolius.
Bėda ta, kad mes skubame gyventi... Būtinai norime ką nors nuteisti, pasmerkti, ir nebemokame nuoširdžiai pasidžiaugti kito sėkme. Mums reikia stabų, nes be jų nemokame elgtis, nežinome, ką turime garbinti, kaip gyventi. Kažkas pasiūlo savo stabą, ir mes puolame prie jo, liepdami nuversti senąjį. Mes patys tampame panašiais į juos...
„Sa, Petrai sa..." – sako kažkas, grauždamas ir čiulpdamas cukrinius avinėlius...

Nuotraukoje – Petro Cvirkos gatvė Molėtuose