Vasaros lobiai – Molėtuose

Pasaulis pasikeitė. Jis tapo lėtesnis. O ir pati gamta sulėtino savo tempą: rūbą keičia lyg devynis kartus matuodama. Sunkiai skynusis kelią į pirmąją žalumą, į vasaros girliandų – beržynų lapelių mirgėjimą saulėje, paskleidė alyvų žiedų kvapus po laukus, pasklidusius net miesto gatvėmis... Tuoj juos pakeis jazminų krūmų aromatas, lyg pliušiniai meškiukai – glausis papūstgalvių bijūnų galvelės, noks pirmosios žemuogės... Gražus gyvybės ratas, kaskart vis kitoks, priklausomas nuo daugelio matomų ir nematomų faktorių, o mes – atitinkamai priklausomi nuo jų... Pandemijos laikotarpis leidžia kišenėse turėti po lupą ir su juo dairytis, lyg kokiam biologui, po gamtą. Matyti ir stebėti tai, ko kasdien negalėjome sau to leisti, nes vis skubėjome skubėjome gyventi... Kažkas pasakė: gana, lėtink tempą, nes pasaulis pavargo nuo tavo aklo skubėjimo... Ir viskas staiga sulėtėjo. Gerai, jei tas bėgantis XXI amžiaus žmogus suprato, kad peilis prie paširdžių – tik perspėjimas, nes kitą kartą bus tikras dūris, o jeigu ne?.. Matyt, bus dar visko, bet niekas nebebus kaip anksčiau, nes tai, kas buvo, buvo aname laike, o šis – pasaulis per pandemiją ir po jos. 2020-ieji metai – pasaulio pandemijos metai, todėl esame lyg tie Nojaus laivo gyventojai...
Jei mūsų sala yra Molėtai, tai joje verta įsikurti ir ieškoti savųjų, dar neatrastų lobių, arba pats metas juos slėpti, kad turėtų ko ieškoti tie, kurie gyvens po mūsų.
Molėtų viešoji biblioteka, vykdydama Kultūros tarybos finansuojamą projektą „ „Lobiai be burtų" Aukštaitijai su Molinuke" – atvėrė duris vasarai ir į Molėtų skulptūrų parką pakvietė pirmuosius lankytojus. Jų nebuvo daug, bet apsirengę permatomais lietpalčiais, ant permatomų, medžius juosiančių juostų, jie dalyvavo Molėtų kultūros centro dailininkės – edukatorės Alinos Baranauskienės paruoštoje erdvėje, kurdami bendrą instaliaciją „Aukštaitijos lobiai", primenančią šį karantino laikotarpį. Molėtų pradinės mokyklos ketvirtokai greitai įsijungė į šį kūrybinį procesą, ir, naudodami dailininkės parengtus trafaretus – pasilengvino sau darbą, piešdami tai, kas jiems atrodė lobiais...
Renginyje dalyvavę suaugusieji, sakė, pasiilgę žmonių. Mano buvusi kolegė net priėjo pasisveikinti, trykšdama džiaugsmu, kaip gera matyti žmones... „Na taip , – pamaniau sau, – mirusi gamta, kaip ir miręs žmogus – būtų viens kitam nereikalingi. Tad galbūt karantinas bus išmokęs ir džiaugsmo?"
Tačiau, kad abu būtų išlaikę gyvastį – reikalinga atsakomybė ir supratimas, juk kai išmoksti jausti aplinką, supantį pasaulį gamtoje, žmogaus buvimas tampa daugiau nei socialiniu reiškiniu, gamta mums primena, kad ji buvo visų namai. Ir tik nuo mūsų priklausys, ar ir toliau mes galėsime būti jos dalimi...
Vasaros lobiai – Molėtuose, Aukštaitijoje, Lietuvoje... Nenusiaubkime gamtos, jų beieškodami.