Doc. dr. Rimvydas Laužikas - Nacionalinės pažangos premijos laureatas. Jam, kartu su kolegomis: prof. dr. Albinu Kuncevičiumi, prof. dr. Rimantu Jankausku - Mokslo pažangos premija 2009 metų pabaigoje skirta už Dubingių piliavietės ir Radvilų kapavietės kompleksinius tyrimus (2003- 2009m.), atliktų tyrimų sklaidą visuomenei ir kolektyvinę mokslinę monografiją „Radvilų tėvonija Dubingiuose". Jo mokslo interesai – kultūros paveldo skaitmeninimas, bažnyčių archeologija, muzeologija. Yra išleidęs knygas : „Vakarų Europos kultūros raidos bruožai"( 1998m.), 5kl. istorijos vadovėlį „Kelias" ( kartu su kitais autoriais- 2000m., 2008m., 5kl. istorijos vadovėlį specialiųjų poreikių vaikams ( kartu su kitais autoriais- 2005m.), „Kultūros paveldo skaitmeninio ABC..." ( 2009m.), „Istorijos pamoka Dubingiuose: mokomoji knyga"( kartu su žmona Andželika Laužikiene, 2009m). Su šeima – žmona ir trimis sūnumis- gyvena Čivylių vienkiemyje, netoli Suginčių, Molėtų rajone. Abu istorikai, dirbantys pedagoginį darbą.

Erdvė sėkmei prasideda šeimoje...

Praėję metai jus ne tik pamalonino ypatingu dėmesiu, susijusiu su Lietuvos tūkstantmečio minėjimu, LDK kunigaikščių Radvilų perlaidojimu Dubingiuose, apskritai, nueito didelio istorinio etapo baigtimi ir vainikavo pačia didžiausia premija, kokia iki šiol kada nors buvo buvus mūsų atgimusioje valstybėje... Kaip jaučiatės?

R.L. Jei sakyčiau, kad įvertinimas nesvarbu – meluočiau (beje, Nacionalinės pažangos premija yra svarbiausia mokslinė premija Lietuvoje). Šiuolaikinė mokslo premija daugybės žmonių kolektyvinio darbo pasekmė, nes mokslininko, kaip vienišiaus "pamišusio profesoriaus" įvaizdis – jau istorija. Taigi kur kas didesnį malonumą suteikia pats mokslinio tyrimo procesas, bendravimas su kolegomis ir jo rezultatai. Dažnai archeologiniai tyrimai prasideda perkasos iškasimu ir baigiasi perkasos užvertimu. Dubingiai šiuo atžvilgiu kitokie. Buvo suburta puiki specialistų komanda, panaudoti moderniausi, kokie tik šiuo metu žinomi, mokslinio tyrimo prietaisai ir metodai, pasitelktos kitų mokslų: medicinos, istorijos, dailėtyros, chemijos, fizikos žinios. Labai pasikeitė ir mūsų tyrimų vieta. Kai su Albinu Kuncevičiumi prisimename, kaip atrodė Dubingių piliavietė 2003 metais, kai pradėjome tyrimus, ir palyginame su ta sutvarkyta, lankytojams pritaikyta erdve, kurią matome dabar... Arba, Radvilos.... vienų iškiliausių Lietuvos istorijoje žmonių palaikai ilsėjosi pamiršti, šabakštyne, buvusios bažnyčios griuvėsiuose; dabar jie pagarbiai palaidoti, vieta sutvarkyta, yra antkapis... Be to kiekvienas apdovanojimas yra daugiau įpareigojimas, nei laimėjimas. Jei buvai įvertintas moksle –turi išlaikyti panašų lygį ir toliau, įrodyti, kad buvai įvertintas pelnytai.

A.L. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Rimvydo darbais. Žinau, kad ir jis džiaugiasi, tačiau pernelyg nesididžiuoja. Nepasikabino apdovanojimų apšviestoje vitrinoje. Jam tai tarsi postūmis naujiems darbams.

Kiekvienas esame tarsi priklausomi nuo aplinkybių, bet, pažiūrėjus į jus, regis, kad jūs tas aplinkybes kažkaip strategiškai teisingai pakreipdavot ar numatydavot, kad rezultatas atsidurtų reikiamu metu ir reikiamoje vietoje... Gal todėl Rimvydas ir tapo VU Komunikacijos fakulteto strateginės raidos reikalų prodekanu?

R.L. Ne, manau, kad aplinkybių mes nei vienas nevaldome – tai Dievo prerogatyva. Tačiau, kiekvienas mūsų renkamės savo veiksmus. Jau kažkada esu kalbėjęs apie aplinkybes, kurios tarsi upė plaukia pro mus. Mes nepakreipsime upės vandens, tačiau galime pasirinkti, kada į ją nerti ir kuria kryptimi joje plaukti – ar būti tik nešamiems srovės. Kiekvieną situaciją galime įvertinti arba kaip galimybę, arba kaip problemą – tai taip pat mūsų pasirinkimas. Žinoma, neretai srovė būna perdaug stipri, tačiau ir tai turime priimti, kaip duotybę..... Strateginės raidos prodekanas, apskritai, išėjimas dirbti į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą buvo aplinkybė, kurią taip pat buvo galima pasirinkti arba ne.

Apskritai, kiek gali patempti šiandieninė šeima?.. Skaičiuoju Rimvydo pareigas: prodekanas, Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius, archeologas, Lietuvos archeologijos draugijos narys, puslapio administratorius, „Bario" projekto vykdytojas, daugybės projektų kuratorius, edukacinių projektų ( kartu su Anželika) sumanytojas ir vadovas, knygų autorius, dėstytojas, gidas...

R.L. Manau, kad šiandieninė šeima susiduria su ypatingais iššūkiais, kuriuos iš tikro sunku "patempti". Tėvų ir mamų užimtumas – tik vienas jų. Kartais su vaikais pažiūrime filmus, pastatytus pagal A. Lindgren knygą "Padaužų kaimo vaikai". Juose vaizduojamas gyvenimas Švedijos kaime prieš Antrąjį pasaulinį karą: lėtas gyvenimo tempas, absoliučiai saugi visuomenė, tėvų (ūkininkai) "darbovietė" yra namuose, o didžiausias kaimo "asocialas" yra vienišius batsiuvys, mėgstantis karts nuo karto išlenkti taurelę.... Tai buvo laikas, kai vaiką auklėjantys veiksniai: šeima, mokykla, visuomenė, draugai veikė viena kryptimi, propagavo tas pačias vertybes. Dabar, dažnai, jie prieštarauja vieni kitiems, o greta jų dar yra televizija, kompiuterių erdvė. Jaunas žmogus perdaug anksti, jau paauglystėje, skatinamas savarankiškai rinktis. Kadangi jis dar turi nepakankamai patirties – dažnai rinktis nepajėgus. Taigi, už jį renkasi kiti. Vieni paaugliai tam priešinasi, kiti ne. Mūsų aplinkoje, paprastai pirmieji tampa atstumtais "blogiukais" (kandidatais į asocialus), o antrieji – mylimais "geriečiais" (kandidatais į konformistiškus karjeristus). Tačiau mažai kam rūpi, kaip vaikui išlaviruoti tarp šių dviejų kraštutinumų, išlaikyti vidurio kelią, išaugti savarankiška, kūrybinga asmenybe. Visas šias problemas ir turi "ištempti" šiuolaikinė šeima. Iš tiesų, bėgančiam žmogui, santykis su šeima yra dvejopas – šeima, kaip užuovėja ir šeima, kaip pareiga. Niekur taip puikai nepailsiu, kaip namuose. Na, o pareigas – stengiamės pasidalinti su Anželika. Ačiū, jai.... Dar reikia viską labai gerai planuoti – jau kuris laikas mano darbo tvarkaraštis yra priklausomas nuo šeimos gyvenimo "ritmų".

Esate abu istorikai, abu dalyvaujate archeologinėje veikloje, rašote vadovėlius mokiniams – ar ta švietėjiška misija daugiau padeda ar daugiau trukdo šeimoje?

R.L. Manyčiau, kad interesų bendrumas, vienodas išsilavinimo lygis, panaši pasaulėžiūra yra svarbios gyvenant šeimoje – tai iš tikrųjų sieja žmones ir, laikui bėgant, darosi vis svarbiau. Kaip sako: "pagal grožį sutinka, pagal protą palydi". Ilgiau gyvenant kartu - galimybė turėti apie ką pasišnekėti vakarais, galimybė per atostogas keliauti kartu visai šeimai įdomiu maršrutu tampa - didelėmis vertybėmis. Čia, kaip sovietmečiu buvo sakoma apie N. Krupskają: "Lenino draugė ir bendražygė". Archeologija natūraliai koreguoja gyvenimą šeimoje. Šiaip ar taip – archeologijos sezonas yra vasarą, tad tenka derinti darbą ir atostogas su šeima.

A.L. Niekada nesigailėjau, kad abu su vyru esame istorikai. Nors dirbame skirtingus darbus, tačiau dažnai pasišnekame kaip praėjo diena, kas nutiko įdomaus ar su kokiais sunkumais susidūrėme. Pasitariame, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Padiskutuojame ir istorinėmis temomis ...

Svajojau parašyti istorijos vadovėlį mokiniams, turėjau idėjų koks jis turėtų būti, tačiau vis nesiryžau, bet Rimvydas vis mane skatino, sakė, kad bandyčiau, padėjo surasti leidyklą, kuri susidomėjo mano idėjomis ir leido pabandyti. Užsikabinau. Dabar esu dviejų istorijos vadovėlių ( 9 ir 10 klasėms) bendraautorė. Pilnai savo idėjų neįgyvendinau, tačiau dabar bent jau žinau kaip kuriami vadovėliai, kaip tai yra atsakinga ir nelengva. Įgijau daug dalykinių žinių. Su kolegomis rašant vadovėlį reikia daug priimti bendrų reikalavimų, kompromisų ir sugebėti dirbti komandoje. Juk negali vienas vadovėlio skyrius būti parašytas viename stiliuje, o kitas - kitame. Jis turi būti vientisas, aiškus ir tuo pat metu įdomus. Nors rašydama tuos vadovėlius turėjau paaukoti savo laisvalaikį, bet vyras, pats dalyvavęs tokiame darbe, niekada nepriekaištavo, kad mažiau laiko skyriau šeimai ar buičiai...

Archeologiniuose kasinėjimuose mūsų šeima dalyvauja 12 metų. Kai pirmą kartą nuvažiavome kasinėti Tauragnų bažnyčios- Povilui buvo vos 6 mėnesiai, o Bijutiškio bažnyčios kasinėjimuose "dalyvaujančiam" Matui –3 mėnesiai. Tačiau su mažuoju Mikalojumi Dubingiuose jau lankomės rečiau. Vaikams labai patinka, jie laukia ir pačio kasimo, ir naujų draugų. Povilas, nuvažiavęs į bet kurią pilį ar dvarą, pirmiausia puola naršyti kurmiarausių ir, paprastai, randa koklių ar puodų gabaliukų.

Gyvenate kaime, skandinaviško stiliaus namuke, pačių rankomis įrengtame, apsuptame pievų, turit prieskoninių ir vaistinių žolių, vasarą geriat arbatą terasoj, rudens lietui lyjant šlepsit su guminiais botais... Ta kaimo idilė buvo svajonė, kurią įgyvendinote, ar tai lėmė, jog pradėjote dirbti Etnokosmologijos muziejuje ir Suginčių vidurinėje mokykloje?

R.L. Smagu, kad turite tokį optimistinį požiūrį į gyvenimą kaime. Pesimistas pasakytų: gyvenate sename, vėjo perpučiamame name, reikia rūpintis malkomis, kasdien kurti pečių, vasarą šienauti beveik hektarą "vejos" aplink sodybą, nukasinėti žiemą kalnus sniego – po viso to nei laiko, nei noro nebelieka arbatai terasoje... Kiek atsimenu, kaimas buvo pirmiau. Esame abu išaugę kaime. Mieste praleista daugiau nei dešimt metų - kažkaip trūko "gyvybinės erdvės".

A.L. Po studijų dirbome ir gyvenome Vilniuje, rodos viskas buvo gerai. Gimė pirmasis sūnus ir tada pajutome, kad mažyčiame vieno kambario bute mums darosi labai ankšta. Atlyginimai buvo kuklūs ir artimiausiu metu pasididinti gyvenamąjį plotą nebuvo šansų. Tada ir pagalvojome apie gyvenimą sodyboje kaime, tačiau konkrečius planus pradėjom kurti kai Rimvydas laimėjo konkursą į Etnokosmologijos muziejaus vyr.rinkinių saugotojo darbą. Sodybą tuo metu pavyko įsigyti gana nebrangiai, nes dar nebuvo prasidėjusi mada, tačiau tvarkome ir remontuojame ją dar iki šiol. Mūsų kaimynai senukai juokiasi, kad turint kaime namą jo remontas tęsiasi visą gyvenimą.Vieną kampą sutvarkai –žiūrėk, jau kitam reikia dažo ar dar ką nors ... Tačiau nors pradžia buvo nelengva, džiaugiamės gyvenimu kaime ir ypač vienkiemiu, kur didelis savas kiemas ir žemė aplink sava. Vaikai laksto laukais, grybauja mūsų užaugintame miškelyje, uogauja savame žemuogyne ir valgo vaisius iš savo sodo. Sodyboje labai trūko medžių, tai mes jau 12 metų kiekvieną rudenį ir pavasarį vis sodiname medžius. Šita "liga" užkrėtėme ir visą kaimą. Dabar jau daugelis kaimynų apsisodino medžiais, ypač nuo vasarą dulkančio kelio pusės.

Susitikote studijų metais. Regis, po šiai dienai neblogai sutariat, turit tris jaunuosius Laužikus: Povilą, Matą, Mikalojų... Pagal vardus galima būtų manyti, jog planuose dar devyni apaštališki vardai... Turite ir ypatingąjį Mikalojų, visuomet priminsiantį Dubingių Radvilas... Ko reikia, jūsų manymu, kad šeimoje vyrautų darna?

R.L. Vienas arabų išminčius pasiūlė sultonui pirkti gerą tuo metu patarimą. Kai šis sumokėjo krūvą pinigų, išminčius pasakė: "viskas praeina". Supykęs sultonas įmetė išminčių į kalėjimą, tačiau tas, jau kalėdamas, pasiūlė sultonui pirkti dar vieną gerą patarimą, už dar didesnę pinigų sumą. Smalsumo kankinamas sultonas sutiko. Antrasis patarimas buvo: "ir tai praeis". Stengiuosi taip žiūrėti ir į bendravimo sėkmes ir nesėkmes, kai pavyksta – darnos būna daugiau.

A.L. Mūsų šeimoje nėra aiškaus lyderio, todėl ir nėra vieno, kuris visada klusniai nusileistų. Ginčų iškyla ir tai, manau, natūralu, tačiau metams bėgant vis mažiau pradedi kreipti dėmesio į smulkmenas, o labiau vertini esminius dalykus. Ar gali pasitikėti savo žmogumi? Ar yra abipusė pagarba ir meilė? Ar moki atleisti? Jei į šiuos klausimus atsakai: TAIP, vadinasi su tavo šeima viskas gerai.

Esate moteris su 4 vyrais... Su kuriuo sunkiausia „susitvarkyti?"

A.L. Nesu diktatorė, kuri su nepaklusniais pavaldiniais kažkokiu būdu susitvarkytų. Tačiau prisipažįstu, kad šeimoje atsiradus trečiam sūnui kantrybės turiu vis mažiau...Labiausiai pavargstu nuo buitinių dalykų, ypač tvarkos palaikymo. Nesu Napoleonas, kad tik ištarus "įsakymą" visi vaikai pultų jo besąlygiškai vykdyti. Reikia nuolat aiškinti kodėl ir kaip reikia padaryti kažkokį darbą,o paskui dar patikrinti ar tikrai gerai jį atliko. Kartais lengviau pasidaryti pačiai.

Ar niekada nebuvo atėjusi mintis sugretinti Barboros Radvilaitės ir Anželikos portretų?

R.L. O apie kurį Barboros portretą kalbate? Žinote, man labiausiai patiko Barboros Radvilaitės požiūris į savo vyrą: "Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji tarnaitė ir amžinoji belaisvė" – taip ji pasirašinėjo savo laiškus Žygimantui Augustui. Jei rimtai, nebandau nieko su niekuo gretinti. Tiek panašumas, tiek moteriškas grožis- tai labai subjektyvūs dalykai. Barbora buvo graži, išsilavinusi renesanso epochos moteris, tačiau pragmatiškųjų brolio ir pusbrolio interesų įkaitė. Anželika – graži, išsilavinusi, šiuolaikinė moteris.

A.L. Taip gerai apie save negalvoju. Esu laiminga, kad patinku savo vyrui tokia, kokia esu: ir su vakarine suknele, ir su chalatu, ir pasipuošusi, ir susivėlusi...

Jūsų pomėgiai ( Rimvydas žavisi Rytų kovos menais ir kulinariniu paveldu, Anželika dalyvauja bėgimuose aplink Želvos ežerą, piešia medines Lietuvos bažnyčias ) sako, kad esate labai įvairiapusiški žmonės. Ar kažkokia linkme kreipiate ir savo vaikus?

R.L. Na, man dabar vis daugiau lieka tik kulinarinis paveldas... Žinoma, norėtųsi, kad vaikai gyvenime siektų ir pasiektų ko nors pozityvaus. Kažkuriame amžiuje tėvų įtaka, "kreipimas" yra didžiuliai, paskui, ateina laikas, kai jų autoritetas tampa tik sąlyginis. Bendravime su vaikais nenoriu būti H. Hesės Sidharta, tegul patys ieško, bando, klysta. Kartais tik bijau, kad, kai suras – bus jau per vėlu. Stengiuosi tikėti savo vaikais ir aiškinti, aiškinti, aiškinti jiems jų klaidas bei galimybes...

A.L. Mums su vyru daug kas įdomu. Neįsivaizduoju nei Rimvydo, nei savęs nuobodžiaujančių. Dažniausiai yra jau visa eilė idėjų ir veiklų, kuriomis mes norėtume užsiimti, bet vis pritrūksta laiko. Mane žavi meniniai dalykai: dailė, literatūra,muzika, teatras. Tačiau kol mažiausiam sūnui dar tik dveji metukai, o ir kitiems sūnums negali neskirti dėmesio, tai šita veikla dar laukia savo eilės...O dar sodybos aplinkos tvarkymas ir kūrimas...

Vaikams stengiamės suteikti kuo daugiau galimybių.Vyriausiąjį Povilą vežiojam į teniso treniruotes Molėtuose, Matą- į muzikos mokyklą Utenoje, na, o mažiausias Mikalojus dar tik pradeda lankyti Suginčių darželį. Tačiau, kaip rodo patirtis – ne visada vaikai priima tai, ką jiems siūlo tėvai..

Kaip vertintumėte įgytą patirtį pedagogikoje, kur link mes einame? Juk jūs atstovaujate ir pedagogų dinastiją...

R.L. Jei manote, kad prof. Jonas Laužikas mano giminaitis – klystate. Taip, mano tėvai buvo mokytojai, bet dvi kartos dar ne dinastija. O jei ir būtų dinastija – mažai galėtume pasinaudoti praeities kartų patirtimi. Gyvenimas toks dinamiškas ir pasaulis taip keičiasi, kad didžioji dalis ankstesnės kartos patirties šiai kartai jau yra bevertė. Lieka vertinga labai nedaug, gal tik 10 Dievo įsakymų. Bet tai, kaip ir kitos pedagogikos, yra teorija. Jos taikymą konkrečiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis turime kiekvienas atrasti pats, kiekviena karta, kiekvienas žmogus iš naujo. Šiuolaikinis pasaulis yra pinigų pasaulis. Nesakau, kad dirbčiau be atlyginimo, tačiau manau, kad pinigai yra tik priemonė. Deja, neretai jie užima tikslo vietą. Protestantiškoje teologijoje populiarus požiūris, kad jei tavo gyvenimas materialiai gerai aprūpintas, esą, tu geras krikščionis, patinki Dievui ir jis tave už tai apdovanojo. Taip pinigai persmelkia net religines pažiūras. Kai žmogus svajoja bet kuriuo būdu praturtėti, o visuomenėje tai laikoma gero tono ženklu – tai tikras iššūkis šiuolaikinei kartai.

A.L.Darbas mokykloje ir bendravimas su savo vaikais šeimoje, tai du skirtingi dalykai. Klysta tie, kurie galvoja, kad pedagogai tai jau moka auklėti vaikus. Mus moko ne pedagoginės knygos, o gyvenimiška patirtis ir intuicija. Teorija ir lieka teorija, o praktikoje yra atskiri atvejai, įvairūs niuansai ir net išimtys.

Todėl vieniems žmonėms puikiai sekasi bendrauti su vaikais, o kitiems tai pavyksta daug sunkiau. Tik manau, kad dabartiniams mokytojams ir tėvams - auklėti ir mokyti vaikus yra daug sunkiau negu prieš 30 metų ar dar seniau. Dabar jaunimui daugiau pagundų, mažai autoritetų, o dar propaguojamos vaikų teisės be užakcentuotų pareigų....

Ką labiausiai vertinate žmoguje?

R.L. Sunku pasakyti, žmonės turi daug gerų, kaip ir daug blogų savybių. Gerąsias suvesčiau į vieną žodį – patikimumas. Smagu bendrauti su žmogumi, kuris tau už nugaros nerezga intrigėlių, nesitursena smulkmenėlėse, laiku vykdo pažadus, kokybiškai atlieka prisiimtus darbus, diskusijoje priima loginius argumentus.....

A.L. Garbingumą, sąžiningumą, nuoširdumą ir vidinę inteligenciją.

Tai kuri sritis ( mokslo, pedagogikos, archeologijos ar kt. ) jums būtų artimiausia siekiamybe naujai premijai? Juk 2000 -2001 metais Švietimo ir mokslo ministerija buvo apdovanojusi premija už 5kl. istorijos vadovėlį „Kelias", o dešimtmetį įrėminti premijomis, toli gražu, ne kiekvienam pavyksta...

R.L. Amerikoje "premijų medžiotojais" buvo vadinami žmonės gaudantys nusikaltėlius, už kurių galvas paskirtos didelės premijos. Kaip jau minėjau – ne jos svarbiausia. Džiaugsiuosi, jei ateityje dar ir toliau galėsiu gyventi sutariančioje šeimoje, dirbti supamas keleto patikimų kolegų ir įgyvendinti vieną kitą kūrybinę svajonę.

Linkėdama sėkmės, dėkoju už atsakymus.

Alvydo Balandos nuotraukos

JIS. Teoriškai Gunaras Kakaras gebėtų būti bet kuo, kuo tik panorėtų. Žinios ir erudicija-jo, kaip astronomo, mokslų daktaro, buvusio TSRS liaudies deputato ir kitokių titulų turinčio žmogaus -sėkmės raktas. Tačiau, kaip vėliau pripažins jis pats- esmė glūdi ne čia...

JI. Dailininkė, vardu Marija, moteris, sugebėjusi pakeisti Gunarą Kakarą...

Taip jau išėjo...

Sako, jog tuodu žmones suvedė žiniasklaida. G. Kakaras savo gyvenimo vingiuose visada ko nors ieškojo, matyt, tikresnio už save. "Lietuvos aide" perskaitęs žinutę apie klaipėdiškę dailininkę, kuri dar turi teleskopą ir domisi Visata, sugebėjo telefonu ją surasti. Po kelių mėnesių Marija paliko jūrą, Klaipėdą, ankstesnį gyvenimą ir atsidūrė šalia Gunaro Kulionių kaime, Molėtų rajone. Regis, bus dešimtmetis, kai jie kartu- labai reikalingi vienas kitam ir tiems, kurie mąsto apie Lietuvos ateitį...

Šiandien G. Kakaras, vykdantis ne vieną dešimtmetį brandintą idėją, kaip per mokslą, meną, etninį paveldą, filosofiją ir religiją parodyti žmogaus unikalumą Visatos begalybėse, jo dabarties tragiškumą ir, galbūt galimas, tolimos ateities perspektyvas, neabejoja, kad Lietuvos etnokosmologijos muziejus, pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje, persirengęs naujomis kosminės architektūros formomis, bus pavyzdys kitoms Europos šalims kurti savus Etnokosmologijos muziejus. Etnokosmologijos muziejaus turinyje – visi žmogaus ir žmonijos ryšiai su Kosminiu pasauliu.

Paklaustas, kaip gimė tokia pirmo pasaulyje muziejaus idėja, atsako, kad viskas vyko labai natūraliai, idėja tiesiog evoliucionavo, iš dalies ją formavo lankytojų klausimai naktimis pro teleskopą žvelgiant į tolimas galaktikas. "Kada, skaitydamas mokslinės fantastikos klasikus, kaip Arturas Klarkas, broliai Strugackiai ar Rėjus Bredberis, mastai apie kosminę žmonijos ateitį ir teleskopu klajoji po Visatą, etnokosmologijos idėja gimsta savaime" – šypsosi G.Kakaras. "O jeigu pasakyti dar trumpiau, reikėtų tik pasiteisinti – taip jau išėjo...". Tačiau Molėtų krašte ( o gal ir Lietuvoje) jis, ko gero, vienintelis- gebantis realizuoti utopines idėjas. Pernai visi džiaugėsi, kad G. Kakaras Molėtų rajonui padarė didžiulę investiciją- pelnė dvidešimties milijonų litų europinę paramą Etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijai. Pamačius, kokie vyksta statybos darbai ant Kaldinių kalvos, euforinė būsena gali tęstis, bet tik ne direktoriui. Mat, išaugus statybos įkainiams, ir, esant labai sudėtingam projektui, iki jo įgyvendinimo dar reikia aštuonių milijonų litų. Tris milijonus litų, pasak direktoriaus, derybų keliu pavyko išsiderėti, o štai dėl tų aštuonių kone kasdien minami ministerijų ir Vyriausybės koridoriai. Tačiau G. Kakaras, turintis įvairios patirties, nesėdi sudėjęs rankų. Jis paruošė segtuvą su realia Etnokosmologijos muziejaus vizija, su naudingomis privačioms investicijoms erdvėmis (išskirtines programas teikiantis viešbutis ir kt.), kuriuo ketina patikrinti Lietuvos verslininkus: kiek jų pribrendo iki kultūrinio mecenavimo poreikio? O juk būtų patrauklu prisidėti prie pirmo ( ne tik Europoje) muziejaus kūrimo...

Ar nusileis ateivių laivai?...

Gunaras Kakaras tuo neabejoja. Sako, tiek metų laukęs galimybės, kada gi galėsiąs pakeist tuos buvusius muziejaus„siloso" bokštus, turėjęs savo viziją, bet architektas Ričardas Krištapavičius direktoriaus įsivaizduotos elipsinės erdvės 50 metrų aukštyje, ant bokštų suprojektavo „ateivių laivą". Antrasis nusileido apačioje, prie įėjimo į muziejų. (Beje, šio architekto projektų statiniai yra Utenos ir Nidos bažnyčios.) Jo projektas, tiek Lietuvos architektų sąjungoje, tiek Phare 2000 ekspertų buvo pripažintas geriausiu. Apie projekto sudėtingumą byloja tai, jog, pasak direktoriaus, Lietuvoje esant šitiek garsių statybinių firmų, rangovų konkurse dalyvavo tik viena. Laimei, vienintelė Kauno "MITNIJA", pateikdama pasiūlymą, nepabūgo projekto unikalumo ir sudėtingumo. Būdama vienintele, ji gali turėti ir gražių ambicijų...Tačiau Lietuvos klimatas galės įvertinti ir šios firmos meistriškumą. Pasaulinėje praktikoje yra kupolų, bet klimato sąlygos kitos. "Ateivių laivų" kupolai bus daromi iš japoniškų medžiagų :aliuminio ir plastiko "buterbrodo", išgaunant blizgiai matinį, grūdėtą šampano spalvos paviršių. Dalį spalvų sugerdamas iš aplinkos, ypač saulės tekėjimo ir laidos metu, šie elipsoidai išties gali pavirsti ateivių laivais. 50 metrų aukštyje esanti 220 kv. metrų elipsės formos patalpa, dengta stiklu- bus unikali erdvė ne tik lankytojams pasižvalgyti po įspūdingus Molėtų krašto gamtovaizdžius, bet ir vieta įvairiems poezijos, muzikos filosofijos renginiams, išnuomojama dalykiniams susitikimams, reprezentaciniams svečių priėmimams.

Ko tik nebūna...

Ko tik čia nebūna, -sako Marija ir Gunaras Kakarai,- mistikos taip pat. Tačiau mistiką palikime tiems, kurie su ja dar nebuvo susitikę... Gerai būtų, turėjus laisvo laiko, sutvarkyti archyvą- garsiai mąsto Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas ir direktorius. – Gauname laiškų su kosminiais atradimais ar ateivių regėjimais, padėkų, apsilanko įvairių žmonių. Pasak Marijos, dirbančios interjero ir eksterjero dailininke muziejuje, būna visko: ir juokingų, ir nemalonių, ir už širdies griebiančių nutikimų. Kartą, tvarkant aplinką, prieina prie jos moteris su virgule ir sako, jog Dievas sakęs apie Kakarą, kad jis geras žmogus, o va, kas ji tokia, tai reiksią dar pasiklausti... Šiaip nemėgstanti konfliktuoti M. Kakarienė, sako, kartą neiškentusi. Pamačiusi, jog lankytoja kažką įsidėjo į rankinę, sustabdžiusi ir liepusi parodyt. Iš pradžių geranoriška vagilė neigusi, o po to prisipažinusi ir ketinusi atiduot akmenį, bet Marija leidusi jį pasiimti, kad šis primintų, kaip nedera elgtis. Juk kas ir būtų, jei kiekvienas pasiimtų po patinkantį daiktą? Būta ir jaudinančių akimirkų. Ypač, kai vienas architektas atvežė aklą tėvą pažiūrėt į žvaigždes. Laikė tėvą už rankos ir pasakojo ką mato...

Ekspedicijos

Anksčiau, kai Europa dar nebuvo apdovanojusi muziejų paramų programomis, Marija su Gunaru dažnai po darbo ar savaitgaliais išvažiuodavo į nedideles ekspedicijas. Tai buvo gražus bendravimas su kaimo žmonėmis, poilsis ir eksponatų rinkimas. Per tokias ekspedicijas į muziejų atkeliavo keletas dubenuotų akmenų ir vienas didelis pagonystės laikų aukurinis akmuo, jokiose paveldo knygose neužregistruotas. Dabar tokių galimybių nėra, bet gera atsiminti ankstesnes mini ekspedicijas. Tačiau po paskutinės ekspedicijos supratę, jog rast dar ką nors vertingo – nebeliko jokių vilčių. Biržų krašte sakė, vaikeliai, mes jau viską PRIDAVĖM, o užsukus į Panevėžį pas verslininką- kolekcionierių- galėjai pamatyt viską: nuo pakaustytų blusų iki traktorių. Viename Molėtų krašto nuošaliame vienkiemyje šeimininkas prasitarė turintis veikiančias rankines girnas. Paprašytas jas parodyti, nes Marija nebuvo tokių mačiusi, išreiškė nepasitikėjimą užklydusiais svečiais: "kaip aš galiu jumis pasitikėti, kai nepasitikiu net savo marškiniais – nežinau ar yra ten, ar nėra utėlių". Tačiau tai tik pavieniai atvejai, dažniausiai Gunarą atpažindavo, kaip buvusį deputatą.

Politika

Gunarui Kakarui teko garbė būti Molėtų rajono persitvarkymo sąjūdžio vadovu. Prisiminęs tuos įvykius, sako, jog idėjos organizatoriumi jis nebuvęs, o, pakviestas entuziastų, Molėtuose buvęs išrinktas pirmininku. Paskui vykusi natūrali eiga: pakvietimas į Sąjūdžio seimą, seimo deleguotas į TSRS liaudies deputatus nuo Sąjūdžio, lankymasis atgimstančiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Važinėjęs kartu su Algimantu Čekuoliu. Šis laimėjęs per pirmąjį turą, o G. Kakarui teko antrame ture rungtis su Alfonsu Macaičiu (dabartiniu Vilniaus apskrities viršininku). Žmonės juokavę, jog Širvintų rajone lėktuvu išmėtytus propagandinius A. Macaičio lapelius vėjas nupūtęs į ganyklas, o karvės juk nemokėję skaityti... Po to, žinoma, buvo Maskvos įspūdžiai... Šiandien Gunarui atrodo, jog vienas iš ryškesnių jo gyvenimo žingsnių –atsispyrimas pagundai eiti į politiką ir grįžimas prie muziejaus.

Radinys

„Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje radau Mariją"- džiugiai sako vyriškis, ir priduria, jog nežinąs, ar be jos atlaikytų tą krūvį, kurį tenka nešti šiandien. Drąsiai pripažįsta, jog Marija jį pakeitė...Abu „ožiaragiai", gimtadienius švenčiantys penkių dienų skirtumu, o pagal japonišką horoskopą-„ugniniai tigrai". Nors du to paties ženklo žmonės- nėra pati geriausia dermė, bet šią taisyklę jie iš esmės yra sulaužę." O tai, jog Gunaro veide vėl atsirado šypsena- byloja apie vidinę dviejų žmonių darną. Šiandien G. Kakaras pripažįsta, jog jam nebeliko savojo laisvalaikio, nes Marija po darbo jį pasitelkia prie muziejaus aplinkos formavimo darbų. Čia dabar pasireiškia Marijos kūrybinės potencijos. Užtenka paminėti vien originaliąsias Marijos akmenų kolonas, kurios taip staigiai paplito po Lietuvą, kad net kai kas nesidrovi spaudoje pareikšti, kad patys jas sugalvojo. Dažnai dalis lankytojų atvažiuoja į muziejų vien gėlynais, želdiniais ir akmenų kompozicijomis pasigrožėti. Ypač ši aplinka patinka jaunavedžių svitoms – erdvė gražioms nuotraukoms.

Kūryba

Dvasinė plotmė taip pat kito. Kaip pripažįsta Gunaras, atsirado daugiau kūrybinės erdvės. Marija, žinoma juvelyrė, yra išbandžiusi įvairių menų sintezes. Ko gero, nėra tokios technikos, kurios ji negalėtų „apibėgti" ir išsirinkti tik tai, kas būtų būdinga Kakarienei. Ji, kaip ir Gunaras, aktyviai dalyvauja rajono parodose- konkursuose- ir laimi. Kad ir kaip trūktų laiko, kažkaip sugeba įveikt save, o tai tampa įvykiu. „Kūryba- erdvės, kur gali pabėgt nuo gyvenimo realybės"- sako Marija arba, kaip mąsto Gunaras- „patekimas į realesnę realybę"... Vieną nuopelną Marijos kūryboje- „užkrėtimą fotografija"- Gunaras vis dėlto prisiskiria sau. Jų pasauliai ir matymai tokie panašūs, kad prašalaičio akiai sunku būtų atskirti. Nors fotografija Gunaro gyvenime atsirado nuo aštuntos klasės.

Mokslai

Mažai kas žino, jog po aštuonių klasių baigimo Gunaras Kakaras, Biržų krašto, Padaičių kaimo vaikas, važiavo į sostinę mokytis miškininko profesijos. Paskui jį važiavo ir du klasės draugai. Gal kur Lietuvos- Latvijos pasienyje ir būtų buvęs jaunas miškininkas, jei ne įgimtas estetizmas. Nors pats augęs ant aslos, bet, pamatęs, į kokį bendrabutį sostinėje, su išpuvusiom medinėm grindim, juos ketina suguldyti, įžeistas G. Kakaras, kartu su draugais, grįžo namo prie knygų skaitymo, nes pamokoms paruošti laiko daug nereikėjo... Šiais, skaitymo skatinimo metais, G. Kakaras turėtų ką pasakyti visiems neskaitantiems: "Didžioji dalis literatūrinės klasikos – tai tikrasis mokslas apie žmogų, tikri dvasiniai lobiai..." Tik knygų ir žmogiškų mokytojų dėka, G. Kakaras iš miškininko tapo astrofiziku, mokslininku. Sako, jo mokslinio disertacinio darbo „Dvinarių žvaigždžių klasifikacija" suprogramuotas klasifikacijos metodas ilgai uždirbo pinigus Fizikos ir matematikos institutui... Šiandien, su vidiniu pasididžiavimu G. Kakaras sako, jog jis nebėra mokslininkas. Nes mokslininkas, susikoncentravęs ties siaura savo tyrimų sritimi, nepastebimai susiaurina ir savo požiūrį į prieštaringą begalinės įvairovės pasaulį. Išimčių yra ir čia, bet nedaug...

Esmė visai kitur...

Kam neteko sutikt arogantiško Kakaro? Deja, toks jau praeity... Sako, jam pavykę išsigydyt tas „ligas", kurios atsiradusios dėl per didelio žinių kiekio, lyginant su kitais...Ilgainiui, supratęs, jog esmė ne faktuose, ne skaičiuose, esmė visai kitur...Išeities taškas- žmogus, jo auklėjimas. Mes ruošiame specialistus, bet neugdome žmogaus... Žmogus, jo ugdymas, auklėjimas, nekintančių žmogiškų vertybių diegimas turėtų būti absoliučiu valstybės prioritetu, įteisintu Konstitucijoje. Deja, mes ruošiame bedvasius specialistus perkančiai, parduodančiai, besireklamuojančiai ir pinigus kaupiančiai civilizacijai – būsimai robotų civilizacijai. Kad viskas nors truputį pasikeistų- reikia politinės valios, norint tai įteisinti valstybės lygiu. Tai ne vienos dienos darbas. Turi užaugt kelios kartos. O pradėti turim nuo ugdymo. Reikėtų atsisakyt didžiosios dalies tarybinės sistemos išugdytų mokytojų, bet kas mokys vaikus...Juk nuo to, kad pakels atlyginimus, mokymo kokybė ir jauno žmogaus ugdymas nepagerės...Reikėtų pakeist tėvus, bet kur rasim kitus... Egzistencijos akimirka Visatos mastu, kurią reikia spręsti dabar, nes žmonijos ateitis problematiška...

Galbūt mūsų muziejus nors trupučiuką prisidės prie šios problemos sprendimo- žmogaus ugdymo.

P.S.

Nuspėti, kuo G. Kakaras labiau tiki: Dievu ar Ateiviais- sudėtinga, bet įmanoma. Nors jis yra Kalnų slidinėjimo klubo Molėtuose įkūrėjas ir netoli muziejaus įrengęs trasą, sako, pirmą kartą užpirkęs mišias, kad sniego ir šalčio nebūtų – netrukdytų statybos darbams. Tai štai kodėl sniegas iškeliavo į Kiniją. O Kakaro fenomeną būtų galima paaiškinti žurnalistine antimi: kai nori-jis būna savimi, kai nenori- pakiša ateivį... Juk kas gali paneigti tikimybę, jog jie nėra tarpininkai tarp Žemės ir Dangaus?..

Alvydo Balandos nuotraukos