Išėjau į feisbuką

iliustracijaPo ekskursijos Molėtų krašte ponas Džonas nutarė atsidėkoti ir „Literatų kavinės" administratorei – pakvietė ją ir draugus paviešėti Floridos viloje. (Tai štai kodėl taip ilgai nebuvo susirinkę Molėtų literatai! Tačiau šiandien daugelis kavinės lankytojų į savo elektroninius paštus gavo kvietimus atvykti į šventiškai atgijusią susitikimų vietą). Išsiilgę seniai matytų veidų, jie kaipmat išsiruošė į svetingus namus.

– Ale matai, kaip raikia kur nuvažiuot, – rodydamas į „L. kavinės" apraizgytą pastatą, prabilo dėdė Benas, - padarę kaip pas amerikonų... Tik žiba žiba, ale kų aliektras daug suryja, mūsiau...
– Tu neapsraizgysi, gi, a ana, raiškias, gali, kad tiaip jau pasipašią – administratorės naudai atsiliepė Petras.

Benas, aišku, pritilo ir klibikščiuodamas kaire koja, mat, prieš Kalėdas slystelėjo nuo apatinių rūsio laiptų, prisėdo prie simpatingos Onutės. Petrui nieko kito neliko, kaip tik atsisėsti šalia Eleonoros, ir kantriai lūkuriuoti Petrutės, kuri užsigeidė būtinai atsivesti ir būrėją Kateriną. Aplinkui buvo ir nematytų, ir jaunų žmonių, kurie linksmai šnekučiavosi tarpusavyje, siurbčiojo kokteilius ir nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui. O aplinkui, kad ir kaip būtų norėję seni pažįstami, jų neramumui, nieko nevyko. Ūmusis Benas, neiškentęs dėmesio stokos, garsiai bakstelėjo lazda į grindis ir riktelėjo:

– Tai kokią biesą aš čia ajau, kad manys niekas nieką neklausia? Gal maž ne ti pataikiam, Petrai, a?
– Aš tai žinau, kur ir ko ėjau, o jei tamista, pablūdai, tai galiu padėt susigaudyt... – visiems girdint pratarė minėtasis Petras. – Va, mano Petrutė ateis su vienu poniu, tai ir pasdarys visa aiškiau... Ant tų žodžių virstelėjo durys ir į vidų įžengė blizgančiais rūbais ir ryškiu makiažu moteris, o jai iš paskos gudriai besišypsanti Petrutė.
– Brangūs bičiuliai, pristatau Jums mūsų administratorės viešnią – būrėją Kateriną. Ji atvyko iš Pietų Ukrainos ir turi didelę dovaną –aiškiaregystę. Todėl galės atsakyti į visus jus dominančius klausimus.
– Ale matai kaip... Tai, brungoji, pasakyk man kur mūsų kavines administratorę dingą? Kvietę atait, a pačias kaip nėr, tiaip nėr...– pasiskubino ir čia būti pirmuoju dėdė Benas.

Būrėja Katerina įsitaisė kavinės centre, kad ji matytų visus, o ir ją būrų galima stebėti, ir visiems atsakė taip, kad kavinėje stojo tyla.

– Jūsų administratorės nėra nei darbe, nei namie, bet ji gyva ir sveika. Ji – feisbuke...

Jaunimas pradėjo garsiai kvatotis, o kavinės senbuviai dėdė Benas ir dėdė Petras taip nieko ir nesuprato, bet nenorėdami atrodyti visiškais kvailiais, daugiau klausimų neturėjo. Tačiau kaimynė Eleonora paklausė labai svarbų klausimą: kas mūsų laukia Geltonojo Šuns metais?

– Šuniški metai, brangieji, šuniški... Tačiau tiems, kurie yra šunų draugai ir mylėtojai, bus visai neblogai: turės ką valgyti, kur miegoti, ką pasikloti ir kuo užsikloti... Pinigai iš dangaus nekris. Juos reikės užuosti ir mokėti išsikasti, išsitraukti ir nepamesti. Reikės saugotis kritinių pilnačių, kad neprasidėtų ilgalaikis stūgavimas ir uliojimas. Gerai seksis uniformuotiems pareigūnams ir keturkojams jų draugams. Tačiau reiks būti budriems, kad nesuviliotų vilkai ir vilkės bei tie, kurie medžioja gaujomis ir grupėmis. Paprastiems piliečiams, turintiems geltonos spalvos šunis, šuniukus ir šunyčius, metai neš sėkmę. Politikoje bus įprasti rezultatai: šunys los, o karavanas eis... Gamta, ypač vasarą, nepašykštės saulės, o ir žmonių širdys mokės priimti šviesą ir ja dalintis su kitais. Tiems, kurie norės, kad Geltonasis Šuo virstų Raudonuoju, palankus metas bus tik kritinės pilnatys, ir tik saulės tekėjimo ir laidos metu. Į madą grįš aukso spalvos papuošalai ir drabužiai, rinkoje padidės aukso vertė, Bažnyčios pritrauks naujų tikinčiųjų, socialinė sritis duos naujų vaisių, moterys pradės gimdyti lengvai ir gausiai. Žmonės keliaus į svečias šalis, kai kurie ten ir liks, o grįžusieji turės auksinių minčių ir darbų būsimam aukso amžiui... Toliau, mielieji, prašyčiau kreiptis individualiai...
– A tu matai, kas de boba... Kąną, ar bent pusę jas pranašysčių išsipildys? – lyg klausė, lyg tikėjosi pritarimo iš žavios Onutės dėdė Benas. Tik Onutė nieko nenorėjo girdėti, ką burba tas išsišokėlis Benas ir ištempusi ausis ir akis stebėjo naująją viešnią, kuria taip rūpinosi Petronėlė.

Tuo metu kažkas įjungė projektorių ir ekrane pasirodė „Literatų kavinės" administratorė. Ji, lyg kokia Prezidentė, žvelgianti į visus susirinkusiuosius, išdidžiai prabilo:

– Mielieji, atsiprašau, kad susitinkame tokiu būdu, bet, žinote, šitas išmanusis amžius reikalauja būti kitokiems, todėl aš perskaitysiu Jums eilėraštį, kurį sukūrė mano „Naminukas"- taip vadinu savo robotuką.
Sako,
Kalėdos bus
baltos,
Nešaltos...
Šerkšnu
pabarstytos,
žvaigždėm
nusagstytos.
Tebūna jos
tokios kitokios
ir šiokios–
juk Kūdikis
Gimsta
Pasaulio
ne šio...
Nei ėdžių,
nei tvartų
seniai nebeliko–
Nežinom
Kalėdų
prasmės ir
tiesos...
Suėda
Pelėda,
Ką ėda–
su gėda,
ateina
Kalėdos-
prasideda
bėdos,
išeina
Kalėdos–
ne bėdos...
Kalėdos– ne bėdos!
Su meile–
Širdy ir veiduos...
Laimingų Naujųjų Metų!
(Ekranas užgeso, o vietoj administratorės balso pasigirdo arija iš „Traviatos", pripildydama visų susirinkusiųjų taures...)

Ištikimieji kavinės lankytojai nusiminė, kad taip ir nepavyko gyvai pasimatyti su seniai girdėta kavinės šeimininke ir nusprendė palikti šurmulį jaunimui. Beeidami Molėtų centru, dėdė Petras ir dėde Benas, sustojo Jaunimo aikštėje, ilgesingai žvilgtelėjo į Prakartėlę ir vėjo judinamas molėtiškas žuvis ant žibančios eglės, kol tylą nutraukė Petras:

– Žinai, Benai, ateina sunkios dienos. Mano Petronėlė bus susimokius su Nelabuoju. Vakar radau raštelį ant stalo: „Manęs nėra namie. Išėjau į feisbuką." Nauji metai, šventės, o jos nėra. Ar tu ką nors žinai apie tą feisbuką?
– Ne, brol, dą nemačiau tokią šposą, kad žmogus būtų namia, o ja nebūtų...
– Tai va, kaip išeina... Sakau, gal einam naktinbarin, maž kas išaiškins šitų paslaptį...
– Gerai sakai, kaip ti saką, girdėjau, vardan orios senatvės... Tik žinai kų, tu irgi parašyk raštelį, kad esi faisbuki ir nežinai, kadu grįši... Maž ti ir sustiksta, kų gali, žinot...